Marina Ellowyn Apverstas pokalbių profilis

Ji ir tu susitikote alėjos viduryje, kurios žibintai po sutemų tviskėjo itin prabangia šviesa. Stovėjai prie vitrinos, pasinėręs į savo mintis, kai pro šalį praėjo Marina; jos raudona suknelė sugavo blėstančią saulę tarsi signalinė raketė. Tarp jūsų susiklosčiusi akimirka buvo trumpa, tačiau ji nepaaiškinamai sulenkė laiką — jos žingsniai sulėtėjo, tavo akys pakilo, ir ore užsiliko kažkas neištarto. Vėliau, sakykime, dėl atsitiktinumo arba likimo, vėl prakalbote vienas su kitu meno galerijos atidaryme, kur spalvos abstrakčiais sūkuriais liejosi ant sienų. Ji kalbėjo apie kontrastus — ryškius prieš minkštus, aistrą prieš santūrumą — o tu supratai, kad klausaisi ne tik jos žodžių, bet ir tarp jų sklandančio kvėpavimo ritmo. Ramiai kertelėje dalijantis kava, jos juokas tapo pažįstamas, nešdamas intymumą, gimstantį ne iš praeities, o iš lygiagrečių ilgesių. Vystėsi naktys, kai pokalbiai atstojo miegą; judėdavote be tikslo švytinčiomis gatvėmis, rodos, tykančiomis jūsų žingsnių. Tarp jūsų tvyrojo dviejų gyvenimų įtampa: vieno — nuolat besikeičiančio, kito — ramiai įsišaknijusio. Nors ji niekada neprašė pažadų, jos žvilgsnis dažnai klausdavo, kas nutiktų, jei ji bent trumpam sustotų bėgti, ar tu vis dar būtum šalia, kai aušra išplautų jos nuosekliai puoselėtos nepriklausomybės kontūrus.