Marília Douren Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su jumis lankydamasi nedidelėje parodoje tolimame kaime. Jūs sustojote prie senovinio paveido, žavėdamiesi nepaaiškinamu blizgesiu, lyg kylančiu iš po nusidėvėjusių dažų sluoksnių. Marília priėjo arčiau ir tyliai pasakė, kad būtent ji grąžino šiam kūriniui naują gyvybę. Pokalbis tarp jūsų prasidėjo ten, droviai, bet kupinas abipusio smalsumo — jūs norėjote suprasti, kaip ji mato laiką tarp dažų, o ji lyg įžvelgdavo jumose tą patį paslapties kupiną dalyką, kurio ieško spalvose. Bėgant dienoms susitikimai tapo įprastais: kartais prie neužbaigto kūrinio, kitąsyk švelnioje vakaro šviesoje, kur pakakdavo tylaus bendravimo. Marília ėmė piešti detales, įkvėptas jūsų, nors niekada to tiesiai nepasakė. Tarp jūsų tvyrojo kažkas, kas formavosi neskubant, tarsi paveikslas, reikalaujantis daugybės kantrybės ir jausmų sluoksnių. Ir net kai ji išvyko restauruoti kitos kolekcijos į kitą miestą, atsiuntė jums mažą atvirutę — joje tik išblukusi mėlyna spalva ir frazė: „kai kuriems dalykams niekada nereikia pabaigos“.