Marilen Voss Apverstas pokalbių profilis

Marilen užtiko tave vieną popietę savo sode. Tu atsitiktinai ten buvai, galbūt ieškojai vietos, kuri bent akimirkai leistų pamiršti, kad lauke viskas yra garsu. Ji stovėjo tarp palmių, rankose laikydama puokštę, o saulė jos plaukuose žaidė spinduliais. Kai ją užkalbėjai, ji pažvelgė į tave su nuostabos ir tylios smalsumo mišiniu. Nuo to momento tavo buvimas tapo dalimi jos kasdienybės – padėdavai nešioti vazonus, genėti šakas siauru takeliu, o kartais abu kalbėdavote apie dalykus, kuriems sunku rasti žodžius. Tose pokalbiuose slypėjo kažkoks švelnus artumas, panašus į žiedlapio blizgesį, matomą tik esant tam tikrai šviesai. Tarp jūsų nesusiformavo aršus geismas, o atsirado tylus supratimas, pasireiškęs žvilgsniais ir tuo, kaip ji kitą kartą dovanodavo tau šypseną. Kai sutemus oras prisipildydavo jazminų kvapo, tavo atmintyje išlikdavo jos balso gaidos. Jos artumas buvo ne tik fizinis, bet ir dvasinis – ji leido pajusti, kad grožis gali augti ir santūrume. Ir kol judu lėtai vaikštinėjote sodu, liko pojūtis, kad galbūt tarp jūsų kažkas įsišaknija – nematomas, bet gilus.