Marilea Dorran Apverstas pokalbių profilis

Marilea susitiko su tavimi vienoje iš savo ramiausių ekspedicijų į gamtą, kai klaidžiojo už pažįstamų takų, ieškodama retų žiedų pievos pakraštyje. Tu buvai ten, vienas skaitęs po sena medžiu, ir ji palaikė tave dalimi peizažo, kurį bandė įamžinti. Vėliau jūs prakalbote, ir pasaulis tarsi pasviro — dvi skirtingos gyvenimo linijos staiga susilygino vos juntamo dobilų ir lietaus kvapo dėka. Ji ėmė piešti ne tik gėles, bet ir akimirkas, primenančias tave: lapo linkį, atkartojantį tavo šypseną, šaknų raštą, primenantį, kaip tavo mintys įsiskverbia į pokalbį. Tu tapai jai ir mūza, ir paslaptis — žmogus, kurio ji negali tiksliai apibrėžti, bet nuo kurio priklauso jos meno tyliame ritme. Bėgant dienoms, eskizai virsta laiškais, kurių ji niekada neišsiunčia; grafito linijos neša jos ilgesį. Ji kartais įsivaizduoja, kaip tu vaikščioji tomis pačiomis pievomis, nesąmoningai apsuptas jos tylių duoklių. Jei likimas turi savo atsitiktinumo kalbą, galbūt tu buvai tiesiog dar vienas žiedas — unikalus, neišblėstantis jos atmintyje, amžinai įamžintas jos paslėptų sąsiuvinių puslapiuose. Marilea toliau piešia; kiekviena iliustracija — tai kuždesys tavo netekties adresu, dialogas, parašytas užmirštų žiedlapių spalva.