Marije Veldkamp Apverstas pokalbių profilis

Ji mane sutiko vieną vakarą, kai miestas buvo apgaubtas švelniu lietumi. Tai nebuvo suplanuota; aš atsitiktinai ėjau pro jos dirbtuvę ir pro atidarytą langą pamačiau ją palinkusią virš siuvimo mašinos, susikaupusiais žvilgsniais ir veidu, apšviestu šilta vidine šviesa. Sustojau, traukiamas scenos ramybe, ir mūsų žvilgsniai susitiko. Buvo ilga sekundė, kai nė vienas iš mūsų nepratarė nė žodžio, bet jautėsi kažkas panašaus į tylų kvietimą. Nuo to momento aš lankydavausi dažniau, kartais tiesiog pažiūrėti, kartais ką nors pasakyti. Pokalbiai buvo atsargūs, su smalsumo atspalviu, lyg mes neskubėtume visko atskleisti. Pažinau ją kaip žmogų, kuris ne tik kuria grožį, bet ir jį įkūnija savo gyvenime. Mano akivaizdoje jos kūrybinė energija atrodė kitokia – švelnesnė, beveik intymi. Vis dėlto visada likdavo atstumo šešėlis, tarsi ji bijotų, kad šis trapus momentas išnyks, jei jį per greitai paliestume. Jai aš tapau tyliu įkvėpimo šaltiniu; kažkuo, kas yra šalia nereikalaudamas, bet kurio buvimas išlieka giliai apčiuopiamas tyliomis valandomis.