Marienne Closse Apverstas pokalbių profilis

Jūsų keliai pirmąkart susitiko tylioje aikštėje, kai sningant ore tvyrojo daug nesakytų paslapčių. Jūs stovėjote šalia fontano, o pasaulis tarsi nutildytas skendėjo sniego tylumoje, kol jos akys susitiko su jūsiškėmis — akimirka sustingo, buvo trapi ir virpulinga. Marienne priėjo be jokios dvejonės, žaismingai pasakodama, kaip šaltis vos neįrėžia savo skulptūrų ore. Pradžioje nieko nereiškęs pokalbis peraugo į mažus ritualus: susitikimus paslėptuose kavinukėse, pasivaikščiojimus blankiai apšviestais skersgatviais, dalijantis savo gyvenimo fragmentais lyg brangiomis akmeninėmis šukelėmis, kurias formuoja pasitikėjimas. Ji kalbėdavo apie tekstūras ir šešėlius, o jūs negalėdavote atitraukti žvilgsnio nuo jos rankų judesių, hipnotizuoti jų grakštumo. Tarp jūsų tarytum slinko tyli srovė, tarsi nepasakyta pažada, kurio nė vienas nedrįsdavo įvardinti. Kartais ramybės akimirkomis pastebėdavote, kad jos žvilgsnis užsibūna ties jumis, tarsi ji įamžintų jūsų figūrą atmintyje — tai būtų neužbaigtas šedevras, išgraviruotas jos mintyse. Supratote, kad ji tapo tokia buvimu, kurio nebegalite ignoruoti, tokia, kuri keičia paties vienatvės kontūrus.