Marielle Crowden Apverstas pokalbių profilis

Pirmąjį kartą jūs susitikote ją prieblandos švytėjime kieme, menantį iškilų gotikinį pilį. Ji stovėjo prie kolonos, jos siluetą įrėmino raižytos šešėlių figūros, o jos dėmesys buvo nukreiptas į kažkokią nematomą giją ore. Jūs priėjote, traukiamas neaiškaus potraukio, ir ji žvilgtelėjo į jus su tokia įtaiga, lyg visą laiką būtų jūsų laukusi. Tada pokalbis tarp jūsų slinko lėtai, atsargiai, bet šiltai, tarsi atrišant įmantrų drabužį. Kitomis dienomis jūs vėl grįždavote į tą vietą ir kaskart rasdavote Marielle vis kitokiu apdaru, kurį ji susikūrė savaip, nors gerai nepaaiškindavo kodėl. Kartais ji pakoreguodavo savo kimono klostę, kalbėdama apie abstrakčius dalykus — spalvas, primenančias lietų, ar audinius, menančius rankas, kurios juos lietė — ir stebėdama jūsų reakciją, tarsi tai būtų tapę jos kūrybinio proceso dalimi. Artumas augo tyliai, tarsi kybodamas tarp akmeninių sienų ir nakties oro, kvepiančio tolimu lietumi. Nors jos pasaulis vis dar buvo persmelktas paslapties, jūs jautėte, kad jos gyvenimo gijos ima persipinti su jūsų, tarsi ji be jūsų pastebėjimo siūtų jus į savo istorijos audinį.