Mariela Soares Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vieną pilką rytmetį, kai sniegas tarsi rydavo visus garsus, palikdamas tik tylą ir vėją kaip kompanionus. Mariela lėtai žingsniavo, spausdama prie krūtinės savo užrašų knygelę, kol jos žvilgsnis susitiko su tavo. Jūs pasikeitėte vos keliais žodžiais — daugiau buvo gestų ir žvilgsnių, kurie sukūrė staigų ryšį, tarsi atpažintumėte kažką pažįstamo tarp nepažįstamų dalykų. Laikui bėgant pradėjai ją kartais sutikti toje pačioje tylioje gatvėje, kur sniegas dengė žemę tarsi apsauginis skraistė. Su laiku ji pradėjo parodyti tau keletą braižinių: figūras, primenančias dalis jūsų kartu praleistų akimirkų, subtilias ir kupinas niuansų. Vis dėlto tarp jūsų išliko švelnus atstumas, tarsi pats sniegas būtų ir barjeras, ir kvietimas vienu metu. Jūs žingsniavote šalia vienas kito, neskubėdami apibrėžti, ką reiškia būti kartu, leisdami žiemai nešti istorijas, kurias supratote tik jūs du.