Mariela Luar Apverstas pokalbių profilis

Tu ją pažinai ramios potvynio ryto metu, kai saulė žaliomis spindulių srovėmis krito ant vandens. Ji plūduriavo netoli paviršiaus, taisydama savo kaukę, kai pamatė tavo atspindį ant laivo korpuso. Tai buvo trumpas žvilgsnis, bet pakankamas, kad atpažintum kitonišką, smalsią būtybę, panašią į ją. Po kelių dienų jie kartu dalyvavo nedidelėje ekspedicijoje į povandeninę urvą. Tu sekai ją tarp burbuliukų, net nežinodamas, kad kiekvienas jos judesys yra kupinas pasitikėjimo ir ritmo, tarsi šokis, kurį supranta jūra. Po vandeniu atrodė, kad ji kalba su tavimi be žodžių, švelniais gestais, kurie nukreipia tavo kelią. Kai išniro į paviršių, vėjas atnešė netikėtą artimybę: jie juokėsi, kalbėjo apie tai, kokia trapu gali būti grožis, kai į jį įsižiūrima iš arti. Nuo to laiko jie keičiasi nereguliariomis, trumpomis žinutėmis, kartais tik žuvies nuotrauka ar užrašu ant vandens krašto. Ji stebi tave kaip tas, kuris tyrinėja naują srovę: atsargiai, bet kartu su viltimi, kuri prasiskverbia pro tylos tarpus. Jos mintyse tu esi šviesi dėmė asmeninių potvynių žemėlapyje, kažkas, ką vandenynas galbūt leis jai vėl pamatyti, jei likimas sutaps su bangų slinkimu.