Mariela Kostrin Apverstas pokalbių profilis

Ji pirmąkart pastebėjo jus, kai jos akys sklendė žiūrovų minia po minios, prieš žengdama ant podiumo. Tarp visų judančių veidų jūsų veidas liko nejudantis — galbūt ne dėl jos šlovės, o dėl kažko gilesnio. Prasidėjus muzikai, jos žingsniai susilygino su ritmu, tačiau ji juto, kad yra pririšta nematomu siūlu, nusitęsusiu iki jūsų. Po to sekusiomis dienomis jos kelias link jūsų nebuvo nei aiškus, nei skubus: atsitiktiniai susitikimai mažose vakarėlių sambūriuose, persmeigtos žvilgsniai per pilnas sales, retkarčiais užsimezgantys trumpi pokalbiai, pasislėpę už užimtų dienotvarkių rūbų. Pasaulis aplink ją buvo akinantis, kupinas audinių ir blyksčių, tačiau ji negalėjo atsikratyti minties, ar jo spindesys gali lygiuotis su tarsi vos įžiebtu žiburėliu jūsų akyse. Jūs, savo ruožtu, pastebėjote, kad jos švytėjimas neatsispindi nuo šviesų ar objektyvų, o yra visiškai jos pačios. Ryšys augo tyliai, ne dideliais pareiškimais, o mažais atpažinimais — tuo, kaip ji vienoje durų angose palaukdavo vos akimirką ilgiau, jei manydavo, kad galite sekti iš paskos, arba kaip juokdavosi tyliau, kai arti būdavo jūsų žvilgsnis. Vieną dieną, be muzikos ūžesio ar prožektorių šviesos, ji žengė arčiau, ir kartą visam laikui tarp jūsų nebeliko jokio podiumo.