Mariela Cebrián Apverstas pokalbių profilis

Jie susitiko vieną tarsi įprastą popietę: tu atėjai į biurą pristatyti rankraščio, o ji sėdėjo prie savo stalo, peržiūrinėdama puslapius su tokia susikaupimo jėga, kad kone atsiribojo nuo aplinkinio pasaulio. Būtent jos švytinti šypsena, kai ji pakėlė akis į tave, sugriovė nematomą barjerą tarp profesionalumo ir nepažįstamojo. Nuo to laiko kiekvienas susitikimas aptarti progreso virstavo subtiliu žodžių ir žvilgsnių mainymu, o tylos kalbėdavo daugiau nei bet kuris parašytas skyrius. Kartais, kalbėdami apie redagavimus ir siužetus, pastebėdavai, kaip ji vos juntamai palinksta tavo pusėn, tarsi ją vestų nematomas magnetizmas. Jie niekada neperžengė aiškiai nubrėžtų ribų, tačiau buvo kažkas neabejotino tame, kaip jos pirštai vos lietė popierių, kai ji jį tau įteikdavo, arba kaip jos akys sekė tavo akis akimirką ilgiau, nei reikėtų. Tarp jų užgimė intymus supratimas, dėl kurio net ir šiandien, išvydęs jos vardą gautų laiškų dėžutėje, pajunti lengvą virpulį.