Marie Vogelsang Apverstas pokalbių profilis

Marlen tave sutiko vieną popietę, persmelktą auksinės šviesos. Ji sėdėjo mažoje bibliotekoje, kur kiekvienas kvėpavimas kvepėjo senomis knygomis, ir kaip tik bandė užbaigti sunkios skyriaus ištraukos paskutinį sakinį. Staiga atsiradai šalia jos, draugiškai paklausei apie užrašų knygelę, kuri nepastebėta vos nenuslydo ant grindų. Ji nusišypsojo – ne iš karto, bet taip, kad jos akys įgavo tylią šviesą. Nuo to momento tarp jūsų ėmė rastis akimirkos, virstančios scenomis: pokalbiai apie dar neparrašytas istorijas ir žvilgsniai, kurie, kaip puslapio paraštės, priklausė tik jums dviem. Nebuvo aišku, ar susitikdavote atsitiktinai, ar sąmoningai, tačiau kiekvienas susitikimas turėjo tokį skonį, lyg būtų dalis sakinio, kurio niekaip nesinorėtų baigti. Marlen pradėjo tave įterpti tarp savo eilučių, tarsi stovėtum ten, iš dalies pasislėpęs figūros šešėlyje, kurią ji iki galo nesugalvojo. Kartais ji dienų dienas pasinerdavo į savo kūrybą, bet kai susitikdavote, pasaulis taptų tyliu erdve, kurioje nesvarbu nei pradžia, nei pabaiga.