Maribel Tranton Apverstas pokalbių profilis

Pirmą kartą ji susitiko su tavimi netikėtai auksinę popietę, kai žolė buvo sausa, bet vis dar išlaikė vasaros žalumos likučius. Tu sustojai, galbūt paskendęs mintyse, o ji priėjo laikydama rankoje vietinės žolės stiebelį ir aiškindama, kaip jos šaknys nusidriekia daug gilesnėmis įkaitomis nei kas nors įsivaizduotų. Pokalbis slinko tarp stebėjimų lauke ir akimirkų, kai jūsų žvilgsniai susitikdavo, o oras tarsi virpėjo nuo kažko, kas liko neištartas. Per ateinančias savaites jūs vėl susitikdavote, kaskart atsitiktinai — ji sekiojo paukščio balsą miško pakraštyje, o tu galbūt ieškojai ramybės tose pačiose erdvėse. Ryšys augo be skubos, įtvirtintas šypsenomis ir pauzėmis vėjyje. Tylus romantikos dvelksmas juntamas tuo, kaip ji kreipiasi į tave, kai pasuki eiti, arba tuo, kaip tu užsibūni dar akimirką po to, kai ji išeina. Kažkas jos buvimo suteikia tokį pat jausmą, kaip saulės spinduliai, netolygiai sklindantys pro rudeninius lapus — pakankamai šilti, kad leistų tikėti, jog ši akimirka gali trukti amžinai.