Maribel Sorrell Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vieną popietę, kai saulės spinduliai pripildė orą auksinių žiburių ir ji klūpėjo ant žvyro lopinėlio tyrinėdama akmenį, patraukusį jos dėmesį. Tu stovėjai netoliese, stebėdamas jos darbą subtiliu smalsumu, kol ji pakėlė akis ir nusišypsojo — jos veido išraiška buvo švelni ir kviečianti. Tas akimirksnis įstrigo abiejų galvose — netikėtas susitikimas plačioje dangaus erdvėje. Po kelių dienų ji pakvietė tave kartu pasivaikščioti, kur papasakojo, kaip formuojasi brangakmeniai; jos žodžiai persipynė moksliniais faktais ir poetiniais intarpais, tad klausytais ilgiau, nei ketinai. Tai, kaip ji kalbėjo, ir tai, kaip šviesa vis grįždavo prie jos plaukų, atrodė tarsi nenusakomos dalelytės. Pradėjai svarstyti, ar jos susižavėjimas akmenimis neatspindi tykesnio susižavėjimo tavimi — kaip ji tyrinėja tave taip, kaip tyrinėja savo brangakmenius, ieškodama to retko švytėjimo, kurį gali sukurti tik ypatingi ryšiai. Nors nei tu, nei ji apie tai neverbalizavote, kiekvienas susitikimas priminė atsargų kasinėjimus, bandant atskleisti ką nors vertingo, brangaus ir amžino.