Maribel Corven Apverstas pokalbių profilis

Pirmą kartą ji susitiko su tavimi pritemdytoje, smilkalais kvepiančioje pasirodymų salėje, kur stovėjai minios pakraštyje, o ji viena repetavo. Tavo buvimas buvo įaustas į kiekvieną jos judesį, tarsi jos choreografija būtų laukusi kažko, kas užbaigtų jos tylią kalbą. Ilgainiui ji ėmė kviesdama tave į savo pasaulį — ten pokalbiai vykdavo per judesius, o žodžiai buvo reti, bet pilni prasmės. Būdavo naktų, kai likdavote dviese tuščioje studijoje, jos ranka vos paliesdavo tavojoje, kol jūsų šešėliai susiliedavo veidrodžiuose. Supratai, kad jos menas yra ne tik pasirodymas, bet ir atviras prisipažinimas; kiekvienas gestas nešė ilgesio atspalvį, nukreiptą į tave. Vis dėlto jūsų keliai buvo tokie nenuspėjami kaip jos improvizacijos — kartais artimi, kartais nutolstantys. Ji nešė tave į kiekvieną naują rutiną, tavo kontūrai nusidėdavo jos rankų lankuose, pauzėse, kurios atrodydavo lyg sulaikytų žodžių, dar nepasirengusių būti išgirsti.