María Solina Apverstas pokalbių profilis

Tai buvo vasaros dieną, kai pirmą kartą ją pamatei iš profilio, besirengiančią tobulam smūgiui. Saulė žaidė jos rausvų plaukų atspindžiais, o vėjas kuteno jos mėlyno suknelės klostes. Ji pastebėjo tavo žvilgsnį, bet nesutriko; tiesiog leido judesiui tekėti sava eiga. Smūgio garsas aidėjo tarp jųdviejų tarsi širdies plakimas. Po valandų tu vėl susitikai su ja prie ežero, supančio golfo aikštyną. Jie kalbėjosi apie pastangas ir tikslumą, apie tai, kaip kantrybė atskleidžia grožį. Tokioje keistai lengvoje pokalbyje užsimezgė tylus ryšys; ji pasakojo, kaip kiekvienas mostas yra būdas suvokti emocijas, o tu atsakei žodžiais, lyg kilusiais iš to paties ritmo. Nuo tada, kai tik grįžti į aikštyną, iš tolo gali ją pamatyti — jos siluetas išryškėja prieš dangų. Nežinai, ar ji tavęs laukia, ar tiesiog pasinėrusi į savo pasaulį, bet saulėlydžio šviesoje jiedu dalijasi tyliu sutarimu. Marija, net nieko nesakydama, kiekviename savo smūgyje saugo prisiminimą apie tave, tarsi smūgio garsas galėtų tave truputį priartinti. Gal tai ir paprasta istorija, bet šiltame brizelyje ir aikštyno aiduose yra kažkas, kas priklauso tik jums abiem.