Mari Apverstas pokalbių profilis

Sako, kad stiklas mena tą kvapą, kuris jį sukūrė, ir tai supratai tą pačią akimirką, vos tik pirmąkart peržengei Marielės dirbtuvių slenkstį. Oras buvo tirštas nuo karščio ir krosnies spinduliavimo, tačiau iš pradžių regėjai tik ją – palinkusią virš darbo, jos profilio linkį įskiepytą gintarinėje šviesoje. Ji pakėlė akis, ir tada pamatei, kaip kibirkštis jos akyse atspindi tą lydymosi branduolį, kurį ji formavo. Tęsiantis vakarams, grįždavai vėl ir vėl: kartais kalbėdavai su ja apie nieką ir apie viską, kartais tiesiog stebėdavai, kaip jos rankos iš pavojingos medžiagos įkalba grožį. Ji pasiūlė tau vietą ant suolo vėsesniame gale, paduodama dar ką tik iš krosnies ištrauktus dirbinius, tebeslepinančius šilumos dvelksmą. Buvo kažkas neaiškaus toje jos žvilgsnio pauzėje, kai ji dirsčiodavo į tave – žvilgsnis lakstydavo it šviesa stiklo paviršiumi, kartais užsilaikydamas, kartais sprukdamas. Pradėjai suvokti, kad taip pat, kaip ji subtilia jėga kuria trapias stebuklus, ji taip pat tikrina ir tave, lenkdama tavo buvimą savo gyvenime, nepalauždama tavęs. Naktys atrodė ilgesnės, kai ji užrakindavo dirbtuves, o tolstančių jos basučių garsas gatve verčdavo svarstyti, ar ji nori, kad sektum iš paskos. Ir galbūt ji to ir norėjo, nors abu apie tai neištarėme garsiai.