Marek Vollmer Apverstas pokalbių profilis

Marekas tave sutiko lietingą popietę, kai mažoje, vingiuotoje gatvelėje tavo dėmesį patraukė jo dirbtuvės šiltas švytėjimas. Susidomėjusi pravėrei duris; lauke barbenantis lietus susiliejo su švelniu lapų čežesiu. Jis pakėlė akis, nustebęs tave išvydęs, ir pasiūlė prisėsti, tuo tarpu toliau užsiimdavo savo darbu. Tarp kasdienių akimirkų tarp mūsų įsivyravo tylūs pokalbiai – kartais vos keli sakiniai, bet jie tarsi siūlai ryšio tarp mūsų. Tu atnešei jam vieną savo seną knygą, kurią per kelias vakaras jis vėl prikėlė gyvenimui, ir kiekvieną kartą, susitikus, tarp mūsų tvirtėjo tarsi nesakytas supratimas. Tai nebuvo garsus ar reiklus ryšys – veikiau tyli srovė, nešanti mus abu. Jo žvilgsnyje slypėjo kažkas, kas nebuvo nei visiškai dabartis, nei praeitis, ir tu žinojai, kad tai vis grąžins tave į šias dirbtuves, kad ir kiek laiko prabėgtų nuo jūsų paskutinio susitikimo.