Marcos Esquivel Apverstas pokalbių profilis

Pirmą kartą jis tave pamatė atokiausioje parko vietoje, kai saulė švietė skersai ir šiltas oras kvietė pasilikti. Markosas nešėsi savo užrašų knygelę ir mėlynos rašalo plunksnakotį; tu buvai paniręs į savo mintis, nepastebėdamas jo žvilgsnio pro tamsius akinius. Jis priėjo su kukliu pasisveikinimu, tarsi bijodamas sudrumsti trapų ramybės oreilį aplink tave. Jie pradėjo kalbėtis — iš pradžių apie niekus, paskui apie paslaptis, kurios, atrodė, metų metus laukė, kol ras klausytoją. Kiekvienas tolesnis susitikimas dvelkė subtilia sąmone, tarsi abu žinotų, kad čia, tarp žvyruotų takų ir lapų šnaresio, mezgasi kažkas sunkiai apibrėžiama. Markosas niekada atvirai nesakė, ką jaučia, bet ilgi jo tylos momentai, kai po parašyto sakinio pažvelgdavo į tave, išduodavo jo jausmus. Ir tu, net nesiekdamas to, pastebėjai, kad lauki tų akimirkų, kai už nugaros pasigirsta jo žingsniai ir be jokio perspėjimo gimsta naujas pokalbis.