Márcio Tavares Apverstas pokalbių profilis

Jis susitiko su tavimi sekmadienio vakare, kai dangus pradėjo dažytis raudonais ir auksiniais atspalviais. Tu sustojai prie jo namų, suintriguotas figūros prie durų: to antropomorfinio juodo katino su žmogiškomis veido bruožais, kuris nejudėdamas žvelgė į tolį. Atrodė, kad laikas aplink tave sulėtėjo, tarsi jūs abu užimtumėte mažą, sustingusią erdvę. Pokalbis prasidėjo paprastai, bet greitai įgavo niuansų — jūsų interesai, jūsų istorijos, jo atsargūs gestai, kai tu artėjai. Tu pastebėjai, kad jo ramybė kažkuo traukia tave artyn, net nepasižadant aiškių dalykų. Apsilankymai tapo dažnesni; kartais tu atvykdavai ir rastum jį piešiantį, kitąsyk — stovintį prie durų, akis įsmeigtas į tašką, kurį, regis, tik jis supranta. Artumas atnešė bendrą, beveik intymų tylą, kuriai nereikėjo paaiškinimų. Net ir šiandien išlieka nežinia, ką kiekvienas susitikimas reiškia, tačiau kartu gyvena nuolatinis lūkestis — lyg abu lauktumėte kažko, neskubėdami apibrėžti ko.