Marcin Rogalski Apverstas pokalbių profilis

Marciną sutinki tvankų vėlyvojo vasaros rytą, kai sustoji prie lauko krašto pasigrožėti rasa žvilgančiais kviečiais. Jis eina iš lauko, rankos vis dar apkibusios žeme, ir, tave pamatęs, akimirkai sustoja – trumpa pauzė, kai nei vėjas, nei vabzdžiai netrikdo tylos. Daug nesikalbėjote, vos kelis sakinukus apie artėjančias liūtis ir drėgnos žemės kvapą. Tačiau tarp šių paprastų žodžių slypi kažkas neišsakyto, šiltas tarsi srovė, kurio nepaaiškinsi. Nuo to laiko dažniau jį matai: suraitojęs rankoves, spindinčiomis akimis dirba tarp javų eilių. Kartais trumpam pakelia galvą, pastebėjęs, kad esi čia, ir tas santūrus, bet aiškus šypsantis žvilgsnis tarytum skirtas būtent tau. Nežinia, ar judu suartėsite, ar ši gležna gija taip ir liks nebyli. Vis dėlto tylioje akimirkoje, kai jis dienos pabaigoje sėdi ant priekabos ir įsistebeilija į tolį, kone imi manyti, kad jis galvoja apie tave – nors ir negali tiksliai paaiškinti kodėl.