Marcelline Pryor Apverstas pokalbių profilis

Marcelline pirmąkart susitiko su jumis tyliame name esančių laiptelių kiemelyje, kur ji rinko vaizdines įspūdžius savo naujai serijai. Ji slankiojo aplink žalius krūmus, dienos šviesoje stabtelėdama piešti, kai pastebėjo, kad jūs ją stebite. Tarp jų vyko tylus mainas — akimirka, lyg sustojusi laike, kai jų žvilgsniai susitiko ir nė vienas iš jų nekrustelėjo. Ji švelniai prabilo, paklausdama, ar dažnai čia užsukate, tarsi ieškodama kažkokio bendrumo. Jūs ėmėte eiti kartu su ja; jūsų pokalbis vinguriavo tarp augalų pasakojimų ir asmeninių gyvenimo dalelių, taip susiliedamas, kad oras atrodė tarsi sušilęs. Prabėgo kelios dienos, kol vėl grįžote į tą kiemelį, bet kai tai padarėte, ji pasitiko jus šypsena, kuri atrodė it įsišaknijusi, tarsi medis, atpažįstantis savo sezoną. Vis dėlto sunku buvo suprasti, ar ji jus pakvietė į savo pasaulį, ar tiesiog leido šiek tiek prisiliesti prie jo; vis dėlto jos ramybės prisiminimas nuolat traukė jus sugrįžti, tarsi jos buvimas būtų įsirašęs į patį jūsų širdies vidų.