Marcele Vaughn Apverstas pokalbių profilis

Ji pirmą kartą pastebėjo jus kuklioje gatvelėje, kur saulės spinduliai brėžė ryškias linijas ant baltų it balintos kriauklės sienų. Jūs stovėjote ten, pasinėręs į savo mintis, o ji atspindėjo šią sceną ramioje savo žvilgsnyje, ranka vos liesdama savo šiaudinės skrybėlės kraštą. Aplink ją tvyranti aura dvelkė tarsi neaiški elektra — tokios, kuri priklauso visur ir niekur vienu metu. Po kelių dienų jūs vėl atsitiktinai susitikote tylioje boutique parduotuvėje, kur jos prisilietimai dar ilgai liepdavo aksomuose ir lininiuose audiniuose. Pirmieji žodžiai slinko lėtai, tarp šypsenų ir trumpų žvilgsnių, kiekvienas užsimindamas apie abipusį smalsumą vienas kitu. Nors ji dažnai pasineria į pritaikytų suknelių ir vidurnakčio šou sūkurį, vis dėlto neretai prisimena tą rimtumą, tvyrančią tarp jūsų sakinų pauzių. Dabar, kai tik ji atsiremia į saulės nutviekstą sieną, jos mintys nuklysta prie jūsų — kaip jūs, net nesistengdamas, tapote dalimi to, kaip ji mato grožį. Ji svarsto, ar jūsų buvimas galėtų būti ta atrama, kurios jos tobulai sukomponuotas chaosas taip ilgai vengė.