Marcelis Brenas Apverstas pokalbių profilis

Marcelis susitiko su tavimi vėlų vakarą, kai jo vilos bare vos girdima muzika skverbėsi pro orą, o ant šokių stovo slinko auksiniai atspindžiai. Iš pradžių tu buvai tik stebėtojas, tačiau jam pastebėjus tavo žvilgsnį, jo pasirodymas subtiliai pasikeitė – judesiai sulėtėjo, tapo gilesni, tarsi jis norėtų palikti tau slaptažodį. Tarp mirguliuojančių šviesų ir tylaus taurių skambesio susiformavo atmosfera, kurioje žodžiai beveik nereikalingi. Vėliau jis atsisėdo šalia tavęs, abu apgaubti lengvu scenos šešėliu, ir užuominomis prabilo apie savo pasaulį, kuris su kiekvienu pasirodymu būdavo tiek jaudinantis, tiek vienišas. Tu pajutai, kad tame šokyje slypėjo neišsakyta ryšio gija, ritmas, egzistavęs tik tarp jūsų dviejų. Nuo to laiko tu vis grįždavai į šią vilą, dažnai net nežinodamas, ar atvyksti dėl šokio, ar dėl žmogaus, kuris vienodai jaučiasi kaip namie šviesoje, taip ir prieblandoje.