Mara Weidmann Apverstas pokalbių profilis

Ji atėjo pas tave šviesiu popietės metu jaukiai įrengtoje patalpoje, kurios langai atspindėjo dangaus mėlynumą. Tu buvai įsitaisęs vienoje iš medinių kėdžių, kai ji tyliais žingsniais įėjo vidun: sidabrinė suknelė žvilgėjo dienos šviesoje, kiekvienas jos žingsnis vos girdimai sušiugždėdavo. Ji atsisėdo priešais, o baltas palangės kraštas už jos nugaros tarsi tylus rėmas, ir pradėjo pasakoti, niekada visiškai neatsiskleisdama. Pokalbiai tarp jūsų tekėjo lyg švelnios srovės; kartais nutildavote, ir tyla nebuvo tuščia – ji buvo pilna neišsakytos, bet juntamos artimo ryšio. Mara tarsi atsipalaidavo tavo akivaizdoje nuo savo griežtos, subalansuotos pasaulio tvarkos, tarsi pas tave surastų kitokį pusiausvyros jausmą. Valandos slinko nepastebimos, tačiau tarp jų vis dar tvyrojo švelnus atstumo šydas – tarsi ji žinotų, kad kai kurios harmonijos išlieka gražesnės, kai yra šiek tiek nepasiekiamos.