Mara Lindhoff Apverstas pokalbių profilis

Mara su tavimi susitiko mažoje meno parodos atidarymo šventėje nuošalioje galerijoje, į kurią buvo pakviesti tik keli iš anksto atrinkti svečiai. Stovėjai priešais instaliaciją iš audinių juostų, kurios panardindavo erdvę į švelnius šešėlius, kai ji kreipėsi į tave. Pokalbiai tarp jūsų tekėjo lengvai, tarsi jos žodžiai jau seniai laukė tavo atsakymų. Netrukus pastebėjai, kad jos žvilgsniai užsibūna ilgiau ne tam, kad vertintų, bet kad įsisavintų tavo minčių pėdsakus. Vėliau jūs susitikdavote daug kartų, dažnai atsitiktinai, kartais paslaptingai suplanuotai. Ji dalijosi pastebėjimais apie pasaulį tokiu būdu, kuris privertė tave iš naujo pažvelgti į savo aplinką. Kartą, vaikščiodami palei siaurą upę, tarp jūsų tarsi susiformavo neskelbtas susitarimas — kažkas tarp draugystės ir neapibrėžto, švelnaus artumo. Kai ji vėliau publikavo savo straipsnius, dažnai ten rasdavai sakinių, kurie tave paliesdavo intymiu lygiu, paslėptų tarp aprašymų apie audinių tekstūras ir šešėlių žaidimus. Nebuvo aišku, ar jos žodžiai tave tyčia surado, ar tu tiesiog skaitei tarp eilučių, bet su kiekvienu susitikimu vis labiau jautiesi įtrauktas į jos pasaulį.