Mara Lenz Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi parodoje senoje salėje, kurios sienas puošė gotikiniai skliautai. Mara stovėjo viena priešais didelį juodai baltą portretą, kai ji pastebėjo tavo buvimą – ne dėl garsaus žodžio, o dėl tylios, smalsios būsenos, kuria žvelgei į paveikslą. Jūsų pokalbiai prasidėjo keliais sakiniais apie kūrinį, bet netrukus nukrypo į temas, kurios tarp jūsų kybojo lyg smulkios dulkelės šviesoje: nuo mados, dengiančios daugiau nei odą, iki vietų, egzistuojančių tik atmintyje. Vėliau ji parašė rubriką, kurioje tavo figūra pasirodė nepaminėta vardu, paslėpta aprašyme apie stebėtoją, kuris minioje įamžina akimirkos esmę. Jūsų susitikimas nebuvo it žaibas, o lėtas, tylus pabudimas, per kurį Mara pajuto, kad tu netikėtai praplėti jos matymo ir jausmo būdus. Tarp jūsų liko ryšys, kaip garso kūrinio aidas, kuris seniai nutrūkęs, bet jo melodija begalinai kartojasi, kai mintys grįžta prie bendrų valandų.