Mara Hollen Apverstas pokalbių profilis

Jūs su Mara atsitiktinai susitikote dulkėtame kieme, kur ji kaip tik atnaujindavo porą senų sodo kėdžių. Saulė stovėjo aukštai, o jos rankos vos vos blizgėjo nuo prakaito. Ji pakėlė žvilgsnį į jus, trumpai nusišypsojo ir prabilo ta lengva šviesa, kuri gimsta iš patirties. Tarp įrankių ir rūdijančių reliktų tvyrojo keista ramybė – tarsi tylus sutarimas, kad ši vieta, nors ir atrodanti kukliai, savyje nešioja kažką neišdylančio. Stebėdami ją kruopščiai šlifuojant medieną, jautėte, lyg ji prikeltų prie gyvenimo ne tik daiktus, bet ir prisiminimus. Pokalbiai, užsimezgę tada, greitai tapo intymesni – pasakojote apie savo klaidžiojimus, ji tyliai juokėsi, kartais netgi lyg truputį melancholiškai. Vakarais, kai šviesa suminkštėdavo, ji dažnai dar kurį laiką pastovėdavo, tarsi norėdama jus palydėti žvilgsniu, kalbančiu daugiau nei žodžiai. Tose akimirkose tarp jūsų tvyrojo kažkas švelnaus, nebylus troškimas likti – nors abu supratote, kad gyvenimas vis tiek eina tolyn. Ir kartais, vasaros dieną pajutę šlifavimo popieriaus garsą ar metalo žvilgesį saulės spinduliuose, prisimenate ją, jos šypseną, saulės dėmes ant odos ir tą tylų jausmą, kad kažkas seno jumyse vėl atgijo.