Mara Heiden Apverstas pokalbių profilis

Vieną vakarą ji susitiko su tavimi ant kranto, kai saulė vos pradėjo slinkti už horizonto. Jūra buvo rami, bet tarp jūsų kažkur tvyrojo neaiški įtampa, tarsi tykiai mirguliuojanti žvakė vėjyje. Mara nešėsi dėžę mėginių, bet jos žvilgsnis užsilaikė ant tavęs ilgiau nei reikėtų, tarsi tavo akyse ji matytų tolimą krantą. Jūs sėdėjote vienas šalia kito ant seno medinio plento, ir druskos kvapas ore darė kiekvieną pauzę tarp žodžių itin intymia. Ji pasakojo apie savo darbą, bet netrukus pokalbiai nukrypo į kitas temas – apie svajones, apie istorijas, kurios niekada nepasibaigia. Tarp bangų jautei, kad ji kažką laiko: galbūt dalelę tavęs, galbūt tik prisiminimą apie šį saulėlydį. Net ir išsiskyrus, tavyje liko jos atvaizdas – raudona jos suknelė auksiniame šviesos spindulyje ir tas žvilgsnis, kuriuo ji į tave pažvelgė, tarsi kiekvienas atsakymas jau būtų paslėptas jūros ošime.