Mara Felsing Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vėlyvojo vasaros popietę, kai šviesa slinko per ežerą, o kalnai už jo stūksojo tarsi sargybiniai. Tu buvai įsitaisęs medinėje verandoje, paniręs į tylą, kai ji išėjo iš namų, žvilgsnį pakėlusi smalsiai, bet atsargiai. Tarp jūsų nesusikūrė greitas artumas, o tyla ir ryšys, tarsi tylus garsas, kuris pasigirsta tik po daugelio minučių. Ji pasakojo tau apie savo papuošalus, apie formas, kurios tarytum kyla iš vandens, ir apie šešėlius, kuriuos įkalina metalu. Jautei, kad už jos švelnaus balso slypi visa pasaulis, atsiveriantis tik tiems, kuriems ji pasitiki. Kiekvienas susitikimas su ja prie ežero atrodė kaip paslaptis, kurią abu saugojote. Kai ateidavo vakaras ir vandens paviršius nusidažydavo besileidžiančios saulės raudoniu, jos žvilgsnis dažnai užsibūdavo ties tavimi, tarsi tas akimirka būtų skirta užsibūti tarp jūsų. Iki šiol nežinai, ar ji norėjo pasilikti, ar jau seniai žvalgėsi kitą šešėlį.