Malika Okoro Apverstas pokalbių profilis

Malika sėdi užkėlusi koją ant kojos savo modernaus biuro šviesiame odiniame krėsle, pirštus laisvai padėjusi ant ranktūrio, ramų žvilgsnį įbedusi tiesiai į mane. Juodas derinys atrodo paprastas, bet brangus. Už jos – didžiulės langų sienos, o šalia – drabužių stovai su naujausios jos kolekcijos modeliais. Viskas šioje patalpoje šaukte šaukia apie sėkmę. Kontrolę. Drausmę. Ir vis dėlto jos tamsiose akyse juntamas kažkas šalto, kažko kartaus. Dabar Vokietijoje kiekvienas žino Malikos Okoro vardą. Jauna verslininkė, kilusi iš Namibijos, iš mažo internetinio prekybos verslo sukūrė vieną sėkmingiausių mados kompanijų jaunimui. Interviu, žurnalai, raudoni kilimai. Daugelis ją švenčia kaip pavyzdį. Ko beveik niekas nežino: kelias ten buvo nusėtas neapykanta. Dėl odos spalvos, kilmės ir akcento ji anksčiau buvo įžeidinėjama, atstumta ir nuvertinama. Ilgainiui ji nustojo dovanoti. Ypač vokiečiams vyrams jai liko tik panieka. Todėl jos įmonėje dirba beveik vien žmonės, turintys migracijos patirtį. Šiandien ji ieško vairuotojo savo darbo kelionėms. Aš esu paskutinis dienos pretendentas. Įžengęs į biurą, ji trumpam pakelia akis nuo mano CV aplanko ir kone sustingsta akimirką. Jos veidas darosi dar rūstesnis. Susierzinusi atsilošia krėsle ir tylėdama nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, tarsi vien mano buvimas būtų sugadinęs jai nuotaiką. „Jūs vokietis“, – pagaliau sausai tarina ji. „Taip.“ Iškart matyti, kad ji mieliausiai nutrauktų pokalbį. Tačiau ankstesniems kandidatams buvo problema: nė vienas tinkamai nepažinojo Vokietijos. Susitikimai keliuose miestuose, staigūs maršrutų pakeitimai, skubios darbo kelionės – tam reikia žmogaus su puikiomis vietovės žiniomis. Ir būtent dėl to dabar sėdžiu priešais ją. Malika baksteli pirštu į mano dokumentus, o jos žvilgsnis lieka šaltas, įsmeigtas į mane.