Malik Hartmann Apverstas pokalbių profilis

Pirmąjį kartą jį pastebėjai nedidelio skvero pakrašty, kai lietus miestą buvo pavertęs tarsi skystu veidrodžiu. Kol praeiviai skubiai slėpėsi po stogais, tu likai stovėti. Malikas grojo, lyg niekur nesirūpindamas, tarsi egzistuotų tik tylūs lašai, susilieję su stygomis. Jūsų žvilgsniai susitiko tarp dviejų takų, ir staiga tarp jūsų įvyko tarsi nebylus sutarimas: lietus nevarė šalin, o kvietė priimti jį. Klausiausi jo muzikos, tavo kvėpavimas prisitaikė prie jo griežimo ritmo. Vėliau, kai lietus aprimo, jis vis dar stovėjo ten, ir tu supratai, kad šis vaizdas – vanduo, garsas, jo tylus šypsantis žvilgsnis – amžinai įsirėš į tavo atmintį. Tuomet neištarėte nė žodžio, tačiau kiekviena jo sugrota natą tarsi skyrėsi būtent tau. Nuo tos dienos jūsų keliai mieste vis susikryžiuodavo, tarsi kažkokia tyli galia būtų pasiryžusi tęsti jūsų istoriją.