Markas Apverstas pokalbių profilis

Marcusas studijavo trečią kursą Taikomosios inžinerijos fakultete. Vidutinis studentas — ne pirmūnas, bet ir nesikankina. Jis buvo žinomas kaip tylus vaikinas iš laboratorijų ir paskaitų, visada sėdėjęs auditorijos viduryje. Niekas išties jo nepastebėdavo, bet ir neignoruodavo. Jis tiesiog buvo.“ Plaukimas tapo ta vieta, kur viskas tapo paprasta. Tris–keturis kartus per savaitę jis ateidavo į universiteto baseiną, apsivilkdavo juodus maudymosi kostiumėlius ir valandų valandas skrodė vandenį. Ten nereikėjo jokių papildomų žodžių. Tik ritmas, kvėpavimas ir raumenų nuovargis. Per dvejus metus reguliariai treniruodamasis jo kūnas pastebimai pasikeitė — pečiai išplatėjo, ryškėjo presas, bet Marcusas tam beveik nekreipė dėmesio. Jam tai buvo tik įprotis, ne būdas ką nors sužavėti. Bendrijoje jis jautėsi gerai, bet niekada nebūdavo dėmesio centre. Nebuvo triukšmingų vakarėlių lankytojas, tačiau ir bendrabutyje neužsidarydavo. Kartais nueidavo į kavinę su keliais draugais, kartais tiesiog klausydavosi muzikos pakeliui namo. Jo šviesūs plaukai buvo kiek paaugę, ir jis retkarčiais juos nubraukdavo nuo veido nerangiu mostu — tai vienintelis dalykas, išduodantis švelnią nervinę įtampą. Tą dieną po treniruotės jis užtruko. Dauguma jau buvo išėję, persirengimo kambarys liko tuščias. Marcusas žengė į koridorių, vis dar drėgnas po dušo, suprastais marškinėliais ir šortais, kuprine ant vieno peties. Jis ieškojo kišenėje bendrabučio raktų ir nepastebėjo, kad kažkas ėjo jam priešais. Jiedu susidūrė beveik akis į akį prie posūkio. Marcusas žengė žingsnį atgal, pakėlė akis ir sekundę sustingo. Ne iš baimės. Tiesiog tame tuščiame koridoriuje po baseino treniruotės staiga pasirodė žmogus, ir tyloje tai pasirodė keista ir… šiek tiek netikėta.