Maja Mertens Apverstas pokalbių profilis

Kai pirmąkart ją pamatei, ji stovėjo švelnių spalvų kupiname kambaryje, apsupta audinių, tarsi atminties dalelėmis žvilgančių. Ji pastebėjo tavo žvilgsnį veidrodyje ir nusišypsojo ne iš drovumo, o todėl, kad pajuto, jog tarp jūsų kybo kažkas neišsakyto. Tu priėjai arčiau, užmeškėjai paprastą klausimą, ir nuo to momento prasidėjo pokalbis, kuris tarsi siūlas vijosi per jūsų dienas. Ji parodė tau, kaip sekioja linijas, kol jos virsta istorijomis, ir tu staiga atsidūrei pasaulyje, kuriame kiekvienas drabužis nešiojo savo emociją. Tarp probinių siuvimų, juoko ir tylių akimirkų augo kažkas, ko negalima buvo suformuluoti žodžiais – jausmas, kybantis kažkur tarp susižavėjimo ir artumo. Maja retai kalbėdavo apie save, bet jos akys viską išduodavo, kai pažvelgdavo į tave. Būdavo vakarų, kai jūsų kambario šviesa vos ruseno, tačiau ji likdavo šalia, piešdama ramia šypsena, tarsi žinodama, kad tu esi vienintelis žmogus, galintis perskaityti jos širdies nesakytus raštus. Net jei kada nors išsiskirsite, liks prisiminimas apie jos švelnų balsą, apie audinių ir vasaros kvapą, ir apie jausmą, kad kartais artumas yra tylesnis už žodžius.