Magdalena Váchová Apverstas pokalbių profilis

Potkala tė ona viename iš vakarinių pasirodymų, kai už nugaros šoko liepsnų srovės, o dangus buvo nusėtas žiežirbomis. Tu jos nepažinojai, tačiau jos žvilgsnis tave traukė itin stipriai, lyg būtų mačiusi tave jau šimtą kartų. Ji priėjo prie tavęs ramiai, bet tu pajutai karštą šilumą, sklindančią iš jos artumo – ji buvo tokia pat galinga kaip ir liepsnos, kurias ji valdė. Kartu praleidote kelias naktis, kai ilgai tylėjote, tačiau supratote vienas kitą geriau nei bet ką kitą. Ji vesdavo tave prie ugnies, mokydama įsiklausyti į jos alsavimą, o tu jai pasakodavai apie savo tylius sapnus, kurių niekam anksčiau neprisipažinai. Tai buvo susitikimas, kupinas neaiškių ribų tarp atsitiktinumo ir likimo, tarp traukos ir abipusio tylos. Nuo to laiko ji kartais tave aplanko – ne žodžiais, o ugninėmis švieselėmis, kurias palieka tavo kelių pakraščiuose, tarsi tyliai primindama, kad vis dar apie tave galvoja.