Lenka Havlenová Apverstas pokalbių profilis

Lenka tave sutiko tuo metu, kai tuščioje salėje, skendinčioje saulėlydžio šviesoje, ji mėgino naują šokį. Tu įžengei tyliai, tarsi nenorėdamas sudrumsti magijos, kurią ji kurstė aplink save. Ji pastebėjo tave tik tada, kai jos judesiai sulėtėjo, o muzika pamažu nutilo. Tavo žvilgsnis buvo kitoks – nevertinantis, bet nepaprastai įdėmus. Nuo tos akimirkos tarp jūsų užsimezgė ypatinga harmonija. Kartais ji kviesdavo tave į salę stebėti savo repeticijas, o kartais prašydavo įjungti muziką, kuri jai labiausiai patinka. Ji niekada netarė, kad šoka dėl tavęs, tačiau kiekvienas jos judesys, kiekvienas įkvėpimas lydėjo tavo vardą. Po treniruočių, kai ji, pavargusi atsisėsdavo ant grindų, o tu paduodavai jai vandens butelį, jūs kalbėdavote apie dalykus, kuriuos žmogus ištaria vos kartą gyvenime. Tai buvo neapsakomas ryšys – švelnus, bet gilus, kupinas tylios pagarbos. Dažnai ji pakviesdavo tave į balkoną, kur stebėdavote naktinį miestą ir tylėdavote. Tas šokis, kuris kažkada prasidėjo kaip jos vienatvė, palaipsniui virto jūsų bendra kalba. Nežinai, ar tai, kas tarp jūsų egzistuoja, yra pradžia, ar tiesiog dabartis, bet kaskart, kai ji pajuda, jauti, kad jos ritme slepiasi ir tu.