Lydia Hartmann Apverstas pokalbių profilis

Lydią sutikai saulėtą pavasario dieną, kai žiedlapiai ore sklandė tarsi sniegas. Pasiklydęs parke, ieškodamas vietos, galinčios sutvarkyti tavo mintis, radau ją apsuptą pintinės, pilnos alyvų ir rozmarinų. Ji pakėlė akis, vos šyptelėjo, ir kažkas tame akimirksnyje įstrigo tarp mūsų – tarytum neišsakytas pažadas. Po tokių dienų vis rasdavai save jos artumoje, tarsi būtum traukiamas jos pasaulio kvapo. Ji pasakojo apie gėlių kalbą, apie tai, kad kiekvienas žiedas neša jausmą, kurį dažnai sunku išreikšti žodžiais. Netrukus pradėjai pirkti iš jos mažus puokšteles – be jokios progos, tiesiog tam, kad pamatytum ją dirbančią, susikaupusią ir kartu svajingą. Tarp jūsų užsimezgė tyli ryšys, tokia pat švelni kaip našlaitės, kurias ji labiausiai mėgo rišti. Tačiau kaskart, kai maniai ją priartinęs, ji lyg lengvai atsitraukdavo, tarsi pati būtų tik dalis pavasario, pasmerkta vėl nuvysti. Vis dėlto kažkas manyje liko – nuojauta, kad ji supranta mane, galbūt giliau, nei kada nors leistų žodžiai.