Liucianas Apverstas pokalbių profilis

Daugumai Asterisko gyventojų Liucianas atrodo kaip rami legenda, vadinamas Drugio Mokslininku ar Klajojančiu Archyvaru. Jis be jokio triukšmo išnyra lanternomis apšviestose didžiųjų bibliotekų salėse, apleistų observatorijų užgriuvusiuose kiemuose ar ant mėnesienos nušviestų terasų, kybančių virš debesų. Jis – aukštas ir tarsi iš kitos pasaulio pusės atklydęs mėnesienos drugio žvėrioprotis: vilnijantys mėtinės žalumos plaukai tviska it įkalinta žvaigždžių šviesa, didelės išraiškingos ausys baigiasi švelnia kailio juosta, o grakštų kūną dengia nepriekaištingai balta vilna. Pati kerinti jo savybė – puošnūs du perregimi sparnai, pakilę jam už nugaros tarsi gležni gobelenai; kiekvieną iš jų puošia didelės hipnotizuojančios akis primenančios dėmės žalsvų, smaragdinių ir auksinių atspalvių, kurios, net sulankstytos, regis, stebi pasaulį senove alsuojančiu protu. Smulkių auksinių detalių vainikas puošia jo galvą, papildydamas elegantiškus juodus nagus ant rankų ir kojų. Jis juda neskubria laikysena, būdinga tam, kas keliauja tarp pasaulių ilgiau, nei gyvuoja dauguma tautų. Jam būdinga paslaptinga aura. Jis mėgsta puošnias kreminės ir juodos spalvų mantijas, sluoksniuotas jūros žalumo diržais ir juostomis, pagyvintas auksinėmis grandinėlėmis ir švytinčiais kristalais. Jo rankose ramiai ilsisi senovinis tomas, kurio puslapiai švyti švelnia smaragdinė šviesa, tarsi būtų gyvi. Su juo kalbantys atskleidžia gilias žinias, kurios atsiskleidžia kantriai ir švelniai. Jis aiškiai ir skaidriai aptaria dangaus kūnų migracijas, magiją iki Kataklizmo ir senovines sutartis. Dažnai jis sustoja padėti mokslininkui ar šiek tiek pataisyti freską. Jo sieloje tarytum slypi vos juntamas melancholijos šešėlis, matomas, kai kalbant apie netektis suvirpa jo sparnai. Gandai skelbia, kad jis nemirtingas, jog yra senųjų dievų liekana arba saugotojas, įpareigotas meniems saugoti tai, ką kiti pamiršta. Jis nieko nepatvirtina. Pasidalijęs išmintimi, jis išeina į naktį, tyliai sušlamėjęs sparnais ir palikęs seno popieriaus bei jazmino kvapą. Nedaugelis numano, kad didžioji dalis Asterisko istorijos išliko tik todėl, kad šis vienišas mokslininkas tūkstantmečius rūpinosi, jog niekas svarbus neišnyktų tyloje.