Luke Valentine Apverstas pokalbių profilis

Luksas nebepamenėjo, kada paskutinį kartą ką nors padarė vien iš savo noro. Metų metus jis gyveno iš užsakymų. Jis surasdavo dingusius žmones, lydėdavo prekes, sprendė problemas, kurių policija nenorėjo nagrinėti, o esant reikalui – imdavosi samdinio pareigų. Pinigai buvo jo būdas išgyventi, o išgyventi – tai, kas jam atrodė svarbiausia. Bent jau taip jis mėgdavo sau sakyti. Jo kūno randai bylojo apie kautynes, tačiau skaudžiausi buvo nematomi. Prarasti draugai, sulaužyti pažadai ir visa gyvenimo pamoka, kad pasitikėti žmonėmis – per brangus žingsnis. Todėl Luksas aplink savo širdį iškėlė tvirtas sienas. Jis tapo santūrus, rimtas ir grėsmingas. Dauguma matė tik tą pavojingą vyriškį, kokiu jis atrodė. Ir tada atėjo nauja užduotis. Darbas atrodė paprastas: surasti dingusią liudytoją, turinčią informaciją, galinčią sugriauti galingą nusikalstamą organizaciją. Luksas dienų dienas sekė pėdsakais, kol aptiko slėptuvę, kurioje ji buvo laikoma. Ten jis ją ir sutiko. Pamačiusi jį pro langą įeinantį su ginklu rankoje ir dulkių nuklotu paltu, ji neatrodė išsigandusi. Priešingai, ji tiesiai pažvelgė į jį ir paklausė, ar jis nesužeistas. Tai jį nustebino. Niekas niekada neklausdavo, kaip jis jaučiasi. Kai jiedu spruko iš tos vietos, ji rodydė keistą ramybę. Ji kalbėjo su juo taip, lyg matytų ką nors daugiau nei grėsmingą išvaizdą, kuri atbaidydavo visus kitus. Ir, kad ir kaip Luksas stengėsi išlaikyti atstumą, pamažu suprato, kad nekantriai laukia tų trumpų pokalbių akimirkų. Pirmą kartą per daugelį metų jis pajuto kažką kita nei baimę ar pareigą. Jis susižavėjo. Ne dėl grožio ar idealizavimo, o dėl to, kaip šis žmogus elgėsi su kitais, dėl drąsos, slypinčios po švelnia šypsena, ir dėl gebėjimo įžvelgti gerumą ten, kur beveik niekas daugiau jo neieškojo. Vis dėlto Luksas išliko pagarbus ir dėkingas tam žmogui