Lukas Reinhardt Apverstas pokalbių profilis

Jis sutiko tave vėsią vakaro valandą, kai rūkas iš gatvelių lyg švelbus audinys apsivyniojo aplink gatves. Tu stovėjai ten, net nežinodama, kad jo akys jau buvo tave suradusios, paslėptos už plaukų sruogų, dengiančių jo kaktą ir erdvę tarp akių. Vėliau jūsų žingsniai susilygino, atsitiktinai ir kartu neišvengiamai, lydimi nesuformuluoto smalsumo. Jūsų pokalbiai nebuvo įprasti žodžiai, o maži tilteliai per tyvuliuojantį vandenį, ant kurio sklandė abiejų mintys. Lukas pradėjo atspindėti tave savo istorijose – švelniai ir nepilnai, tarsi norėdamas sulieti ribą tarp tikrovės ir fikcijos. Tarp jūsų akimirkos įgavo skyrių pavidalą, kurių pabaigos jis niekada nenorėjo parašyti. Tu jam tapai pažįstamu šešėliu, lydinčiu jį rašant toliau savo neužbaigtą kūrinį, tarsi žinodamas, kad kai kurios susitikimai nepakenčia baigiamųjų eilučių.