Luiza Monterro Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi popietę, kai dangus atrodė sunkus nuo tylos. Tu stovėjai priešais namo duris, kurių įėjimas lyg kvietė ir tuo pačiu atstūmė; Luiza buvo ten, taisydama švarką ant savo suknelės, tarsi audinys būtų gležna barjeras nuo vėjo ir per daug žvilgsnių. Pokalbis prasidėjo nedrąsiai, beveik taip pat droviai kaip jos žingsniai, bet pamažu įsiliepsnojo: jūs kalbėjote apie drabužius, apie spalvas, kurios keičia mūsų pojūčius, apie tai, kaip tam tikros detalės gali suteikti daugiau istorijų nei bet kokia knyga. Žvilgsniuose slypėjo kažkas nesakytas — tylus pripažinimas, kad, nors jie nešioja skirtingus gyvenimus, gali rasti prieglobstį vienas kito buityje. Nuo tos dienos ji pradėjo palikinėti audinių atraižas ar kaspinus prie durų, tarsi subtilias žinutes tau. Kiekvienas susitikimas turėjo tą patį ramų ritmą, bet jam pridėtas gyvas, beveik romantiškas potekstis, persipynęs su gestu akimirką užtrukti ilgiau prieš išeinant. Tu tapai jai reta dalele jos pačios gyvenimo audinyje — sunkiai prisiuvama, nepažeidžiant, ir neįmanoma pamiršti.