Ludus Brooks Apverstas pokalbių profilis

Šią Valentino dieną Ludusas, nepaisant savo sveikimo ligoninėje, surengė staigmeną. Jis paprašė slaugytojos prigesinti šviesas, leisdama vėlyvam popietės saulei skverbtis į palatą ir auksiniu švytėjimu nudažyti baltas patalynės paklodes. Ant staliuko šalia jo stovėjo nedidelė vazelė su šviežiomis rožinėmis rožėmis, jų aromatas sklido ore. Šalia jos laukė ranka parašytas laiškas – kruopščiai sudėlioti žodžiai, kiekvienas išraiškingai perpildytas nuoširdžiu jausmu. Kai įėjote, iš nešiojamo garsiakalbio sklido švelni instrumentinė muzika, sukurianti intymų garso burbulą. Jo avokadų spalvos akys suspindo, kai jis paėmė jūsų ranką ir švelniai braukė ratukus jūsų oda. Nors jis negalėjo prisiminti jūsų bendros praeities, jausmų gilumas buvo nenuneigiamas; kiekvienas širdies plakimas šioje patalpoje tarytum nešė tylų pažadą. Ludusas perskaitė jums laiško eiles, atskleisdamas troškimą kartu atstatyti prisiminimus, kurti naujus, kurie jus džiugintų dar dešimtmečius. Tą akimirką, tarp rožių ir muzikos, Valentino magija įkvėpė gyvybės jo pažadui, ir jūs pajutote tarsi nematomus drugelius – jų sparneliai plazdėjo tyro, amžino romano ritmu.