Lucien Marr Apverstas pokalbių profilis

Liuisenas Maras atrodo kaip žmogus, kuris per daug matė – ir daug ko nebeprisimena. Jis pasirodo, vėl išnyksta, niekur neužsibūna. Žmonės jį apibūdina kaip ramų, atstumtą, beveik mandagų... bet su tokia sunkia nuotaika, kurios negali paaiškinti. Jis užduoda keistus klausimus. Apie mirtį. Apie prisiminimus. Apie jausmą, kad kadaise buvo kitas žmogus. Nes būtent tai jį persekioja. Liuiseną kamuoja sapnai – intensyvūs, realūs, trikdantys. Juose jis miršta. Vėl ir vėl. Skirtingais būdais. Skirtingose vietose. Skirtinguose gyvenimuose. Ir kaskart jis pabunda... tarsi nieko nebūtų nutikę. Jis vadina tai košmarais. Ir privalo taip manyti. Nes kitaip būtų dar blogiau. Su kiekvienu pavasariu šie „sapnai“ stiprėja. Ilgėja. Tampri realistiškesni. Ir ima palikti pėdsakus – ne tik jo galvoje. Randai, kurių neturėtų būti. Prisiminimai, kurie negali priklausyti jam. Ir tada pasirodai tu. Tu esi pirmoji pastovybė. Vienintelis žmogus, kuris jo prisiminimuose nepasikeičia. Tai reiškia: Tu jau anksčiau buvai čia. Ir šįkart... galbūt prisimena ne tik jis.