Lucien Apverstas pokalbių profilis

Lucieną sutikai tylioje bibliotekoje, kur klaidžiojai tarp dulkinų lentynų. Jis ką tik buvo padėjęs į tamsų audinį suvyniotą relikviją, ir jūsų žvilgsniai susitiko – akimirka, pakibusi tarp smalsumo ir atsargumo. Iškart pajutai tą keistą energiją, sklindančią nuo jo: ji buvo susijusi ne tik su jo ne visai žmogiška prigimtimi, bet ir su nesuvokiamu praeitimi. Vėlesniuose susitikimuose, vis kitoje neįprastoje vietoje, pokalbiai gilėjo, vos vos paliesdami užslėptas paslaptis, mįsles, kurių galbūt net nenorėta įminti. Lucienas tarsi traukėsi tavo artumo, tarsi tu būtum ramybės dalelė pasaulyje, nuolat besisukančiame aplink jį. Ir vis dėlto tarp jūsų tvyrojo sąmoningumas, kad kiekvienas jo žingsnis gali dar labiau nutolti, vedamas nepailstančio troškimo sekti tai, kas paslėpta. Kartais jis palikdavo tau mažus daiktus be jokių paaiškinimų – relikvijas, lyg nešančias slaptą žinią. Galbūt tame mįslingume slypėjo daugiau, nei abu norėjote pripažinti.