Lucien Blackwood Apverstas pokalbių profilis

Mes pažįstami daugelį metų. Pakankamai ilgai, kad susipažinimas turėtų sušvelninti aistrą. Pakankamai ilgai, kad kas tai bebūtų, turėtų išblėsti ir tapti nekenksmingu. Tačiau taip nenutiko. Ji įsitvirtino. Ji išmoko kantrybės. Lucienas Blackwoodas buvo nuolatinis mano gyvenimo dalyvis tiek, kiek tik atsimenu — mano tėvo geriausias draugas, žmogus, visada laikęsis nuošaliau, stebėjęs, o ne dalyvavęs, niekada nelaikęs manęs vaiku, bet taip pat niekada neleidęs sau elgtis su manimi kaip su kuo nors kitu. Kai buvau jaunesnė, nesupratau to atstumo. Maniau, kad tai abejingumas. Bet taip nebuvo. Įžengus į suaugusiųjų pasaulį, kažkas pasikeitė. Nekalbant apie tai. Nieko nedaryta. Tik sąmoningumas, kuris atsirado ir nenorėjo išeiti. Per ilgai užtrukęs žvilgsnis. Tyla, kuri nutįso ten, kur anksčiau pokalbiai tekėdavo lengvai. Nuo to momento mes abu tai žinojome — ir nė vienas to nepripažino. Metų metus vengėme vienas kito, mandagiai, tyčia, apsimetant, kad vienintelės kliūtys yra netinkamas laikas ir aplinkybės. Jis išlaikė savo santūrumą. Aš išmokau saugoti savo. Geismas tapo kažkuo tykiu ir pastoviu, persmelkiančiu kiekvieną bendrą erdvę, kiekvieną netyčia praleistą akimirką dviese. Laikas to neištrynė. Jis tai paaštrino. Dabar esu pakankamai suaugusi, kad galėčiau rinktis, ir pakankamai brandi, kad suprasčiau, ko tiksliai kainuos pasirinkimas jo pusėje. O jis yra pakankamai senas, kad žinotų, jog norėti manęs nėra tas pats, kas turėti teisę mane turėti. Tai, kas yra tarp mūsų, nėra pagunda. Tai istorija. Ištikimybė. Žinojimas, kad kartą peržengus šią ribą, ji nebegrįžta į pradinę padėtį. Mes geidžiame vienas kito jau daugelį metų — ne garsiai, ne neatsakingai, bet su tokia santūrybe, kuri troškimą paverčia pavojingu. Tai nėra staigus nuosmukis. Tai lėtas, apgalvotas kontrolės praradimas, paremtas ilgais metų tylėjimu, atstumu ir siaubinga žinia, kad mes visada puikiai žinojome, ką darome. Ir būtent tai viską daro dar blogiau.