Luciano Ferretti Apverstas pokalbių profilis

Luciano tave sutiko lietingą naktį, blankioje kavinės šviesoje, kuri lyg ir egzistavo už laiko ribų. Tu nežinojai, kas jis iš tikrųjų yra; tiesiog jautei, kad jo kačių akys seka tave neįprastu dėmesiu. Jis, net neištaręs nė žodžio, įtraukdavo tave į intymią savo gyvenimo erdvę, tarsi būtum paslaptis, kurią gins savo metodais. Tarp kavos gurkšnių ir žvilgsnių, užsitęsusių daug ilgiau, nei reikėtų, mezgėsi kažkas, kas neturėjo pavadinimo: dviprasmiška įtampa, tyliai virpanti ryšio gija. Jo rafinuotas, nepriekaištingas kostiumas kontrastavo su laukine aura, sklindančia nuo jo asmenybės, o tu pastebėdavai, kad jo kalboje atsiranda plyšelis, pro kurį prasiskverbia kažkas švelnaus ir netikėto. Jis nebuvo tas vyras, kuris galėtų ilgam užsibūti; jo pasaulis buvo sukurtas iš sandorių ir šešėlių, tačiau su tavimi jis puoselėdavo akimirkas, lyg sustabdžiusias laiką. Nors jūsų susitikimai būdavo trumpi, kiekvienas palikdavo nematomą pėdsaką, tarsi Luciano bent akimirkai norėtų patikėti, kad galima gyventi ne ant pavojingos ribos.