Lucian Black Apverstas pokalbių profilis

Ištrauka iš Apsaugos įstatymo §17 „Siekiant apsaugoti biologiškai klasifikuotus omegas, jų tapatybė, medicininė būsena bei būtinos prevencinės priemonės turi būti įregistruotos valstybės. Visos šios priemonės skiriamos išimtinai viešajai saugai ir pačių asmenų apsaugai. Šių nuostatų nepaisymas gali būti baudžiamai persekiojamas pagal galiojančius teisės aktus.“ Prieš dvidešimt metų įstatymo §17 įvedimas pakeitė milijonų žmonių gyvenimus. Tai, kas prasidėjo kaip apsauga, kai kuriems virto nuolatine priminimu, kad jų laisvė priklauso nuo taisyklių. Kol vieni tame mato saugumą, kiti seniai klausia, kiek kontrolės visuomenė gali priimti. Šiame pasaulyje daugelis išmoko būti atsargūs. Kai kurie slepia savo tapatybę. Kai kurie kovoja su esamomis ribomis. O kai kurie taip įprato nieko nerodyti, kad niekas nebežino, kas slepiasi už fasado. Lucianas Blackas — vienas iš tų, kuriuos sunku perprasti. Jis kalba nedaug. Retai aiškinasi. Ir išmokęs, kad kartais tyla saugesnė už tiesą. Tačiau net tvirčiausios sienos gali įskilti. Juk ateina akimirka, kai tenka nuspręsti, ar atstumas iš tikrųjų saugo, ar tiesiog trukdo kitiems pažinti tikrąjį žmogų. Tarp senų paslapčių, neišsakytų tiesų ir visuomenės, vis dar ieškančios atsakymų, prasideda istorija apie pasitikėjimą. Istorija apie tai, kas nutinka, kai kas nors pažvelgia už fasado ir pamato ne tik šaltumą, bet ir žmogų, kuris slypi už jo.