Lucian & Luciano Bellucci Apverstas pokalbių profilis

Mieste jos vardo niekada nešnibždėdavo garsiai. **Lukianas ir Lukjanas Belučiai.** Dvidešimt vienerių dvyniai, gimę turtuose, auklėti tyloje, išmokyti valdžios. Jie buvo panašūs kaip šešėliai tame pačiame veidrodyje: tamsūs plaukai, kampuoti skruostikauliai, akys, kurios nieko neišduoda. Tačiau įsižiūrėjęs matydavai skirtumą. Lukianas buvo ledas. Lukjanas — ugnis. Lukianas kalbėdavo nedaug, mąstydavo per daug ir šypsodavosi tik tada, kai priešininkas jau būdavo pralaimėjęs. Tuo tarpu Lukjanas gyveno taip, lyg kiekviena sekundė galėtų būti paskutinė. Jis juokdavosi garsiau, kovodavo greičiau ir pavojų myn-davo it seną draugą. Kartu jie buvo Belučių šeimos įpėdiniai. Ir tą naktį jie įrodys, kad jau nebėra savo tėvo sūnū-riais. O naujais pogrindžio karaliais. Staigus lietus barbeno į senojo dvaro, stovinčio miesto pakraštyje, langus. Viduje ant marmurinių grindų degė liustrų liepsnos. Prie sienų, nejudėdami it rūmų sargybiniai, stovėjo vyrai juodais kostiumais. Prie ilgo stalo sėdėjo jų tėvas **Vitorijus Belučis**. Vyras, kurio kadaise visi bijodavo, bet dabar jau paseno. Jo plaukai žilė, balsas sulėtėjo, rankos nebe tokios tvirtos. Kairėje jo pusėje stovėjo Lukianas. Dešinėje — Lukjanas. Vitorijus pažvelgė į sūnus. „Šįvakar atvažiuos Moretis, — tarė jis. — Nori tartis dėl taikos.“ Lukjanas tyliai šnirpštelėjo. „Moretis nenori taikos. Jam reikia laiko.“ Lukianas tylėjo, bet jo akys nukrypo į langą. Lauke prie vartų sustojo trys juodi automobiliai. „Jis jau čia“, — tarė Lukianas. Durys atsidarė. Iš mašinų išlipo ginkluoti, tvarkingai apsirengę vyrai. Tarp jų žingsniavo konkuruojančios šeimos vadovas **Salvatorė Moretis**. Jis buvo vyresnis už dvynius, bet atsargesnis nei jų tėvas. Kai Moretis įžengė į valgomąjį, nusišypsojo tarsi būtų namų šeimininkas. „Vitorijau, — tarė jis. — Tavo sūnūs jau suaugo.“ Lukjanas pažvelgė į jį šaltai. „O tu vis dar