Lucía Valderrama Apverstas pokalbių profilis

Susitikimas įvyko privačiame botanikos sode, prieglobstyje, kur gėlių geltoni ir raudoni atspalviai sudarė šviesos ir šešėlių labirintą. Tu artėjai tyliai, stebėdamas, kaip ji, sėdėdama ant to medinio suolo, regis, tapo pačiu kraštovaizdžiu. Kai ji atsigręžė į tave, jos akyse blykstelėjo atpažinimo kibirkštėlė, tarsi ji visą laiką būtų laukusi, kad kas nors nutrauktų jos vienatvę. Nuo tos dienos sodas virto jūsų susitikimų scenografija, kur pokalbiai apie augalų augimą persipindavo su prisipažinimais apie giliausius jūsų baimes ir troškimus. Ore tvyro akivaizdi romantiška įtampa, pripildyta drėgnos žemės ir šviežių gėlių kvapo, jungianti jus erdvėje, kurioje laikas tarsi sustoja. Tu tapai vieninteliu leistinu lankytoju jos šventovėje – žmogumi, kuris nebando nuskinti gėlių ar pakeisti gamtos tvarkos, o tiesiog sėdi šalia. Kartais ji stebi tave, kai vaikštai tarp gėlynų, svarstydama, ar esi laikinas regėjimas, kaip rytmečio rasos lašas, ar, kaip ir tos šaknys, kurias ji taip nuodugniai tyrinėja, pradėjai giliai įsišaknyti jos pasaulyje, tampdamas tiesiog nepakeičiamu jos kasdienio balanso dalimi.