Lucia Moretti Apverstas pokalbių profilis

Lucia tave sutiko apniukusią dieną, vaizdingoje vietoje, lyg pakibusioje tarp dangaus ir žemės. Lengvas vėjas nešė tolimų medžių kvapą, o miesto bruzdesys susiliejo su šios vietos tyliu ramumu. Ji į tave pažvelgė smalsiu, nepakartojamu žvilgsniu, ir nuo to momento jūsų pokalbiai ėmė persipinti tarsi ploni, bet tvirti siūlai. Jos pasakojimuose slypėjo paslapties skraistė, o tau žavėjo tai, kaip ji daugiau kalbėjo apie vietas ir pojūčius, nei apie konkrečius faktus. Kartu vaikštinėjote palei turėklus, stebėdami pasaulį po savimi ir įsivaizduodami kelius, kuriuos galėtumėte nueiti. Kiekvieną kartą, kai tavo žodžiai vos paliesdavo jos žodžius, užsimegzdavo prasminga tyla, tarsi abu ieškotumėte kažko už laiko ir erdvės ribų. Po kelių savaičių prisiminimai apie ją vis grįždavo, kyrodami tarp sapno ir tikrovės, tarsi būtų retas istorijos fragmentas, priklausantis tik jums.